Kodėl kaltas Vitmoras?

Šioje byloje Džeraldas B. Vitmoras yra vienintelis asmuo, kurio atveju susijungia visi svarbiausi elementai: aiškus motyvas, reali nauda iš Doilo mirties, melagingas alibi ir fiziniai požymiai, rodantys, kad būtent jis galėjo būti įvykio kaltininkas. Kiti gali atrodyti įtartini, tačiau tik Vitmoro atveju visa įkalčių grandinė sudaro nuoseklią, vientisą ir įtikinamą versiją.

Pirmiausia svarbu suprasti, kokią naudą Vitmoras gautų iš Doilo mirties. Pagal Doilo ir Džeikobo 1917 m. gegužės 1 d. susitarimą, mirus vienam iš bendrasavininkų, visa baro kontrolė pereina kitam bendrasavininkui, o ne mirusiojo paveldėtojams. Tai reiškia, kad po Doilo mirties baro kontrolė iš karto pereitų Džeikobui Konorsui. Tačiau Džeikobui jau buvo konstatuotas pažengęs kasos vėžys, jo būklė buvo sunki, o gyvenimo prognozė trumpa. Ligoninės dokumentai rodo ir dar vieną svarbią detalę: artimiausias jo šeimos narys buvo brolis Patrikas Konorsas, o abu tėvai jau buvo mirę. Tai reiškia, kad po Džeikobo mirties baro kontrolė realiai pereitų Patrikui Konorsui. O būtent Patrikas yra susijęs su Piliečių pažangos fondu, kuris savo ruožtu struktūriškai siejasi su Vitmoro kampanijos finansavimu ir ta pačia aplinka, kurioje veikia airių gaujos sindikato interesai. Taigi Doilo mirtis Vitmorui buvo naudinga ne kaip tiesioginis momentinis laimėjimas, o kaip platesnio plano dalis: pirmiausia baro kontrolė pereitų Džeikobui, o po jo numanomos greitos mirties baras ir jo reikšmė alkoholio prekybos schemoje atsidurtų žmogaus, susijusio su Piliečių pažangos fondu ir Vitmoro politiniu bei finansiniu tinklu, rankose.

Šią versiją dar labiau sustiprina Piliečių pažangos fondo ir Vitmoro ryšiai. Rinkimų kampanijos finansavimo ataskaita rodo, kad Vitmoro kampaniją rėmė Piliečių pažangos fondas. Fondo steigimo dokumentai leidžia suprasti, kad tai ne atsitiktinė organizacija, o struktūra, jungianti tuos pačius žmones iš vienos įtakos zonos. Laikraščio publikacijoje apie Vitmoro memorandumą matyti, kad Piliečių pažangos fondas įvardijamas kaip svarbus partneris, o po renginio vyksta privatus priėmimas „Lucca’s“, kur sukasi tie patys vardai ir ta pati aplinka. Svečių sąraše tame pačiame vakare matome Vitmorą, Liamą Felaną, Luisą Čalmersą, Emiliją Flanagan ir kitus asmenis, susijusius su ta pačia schema. Tai rodo, kad Vitmoras nebuvo atsitiktinai atsidūręs šalia nusikalstamo pasaulio. Jis buvo vienas iš žmonių pačiame centre, kur susijungė Piliečių pažangos fondas, finansavimas, uosto veikla, nelegalus alkoholis ir organizuotas nusikalstamumas.

Vitmoro alibi apskritai neatitinka tikrovės. Garso įraše nurodyta, kad Vitmoro susirinkimas, kuriame jis dalyvavo nusikaltimo vakarą, prasidėjo 18 valandą ir truko apie penkias valandas, vadinasi, baigėsi 23 valandą. Iš bylos duomenų matyti, kad Doilas buvo nužudytas arti vidurnakčio. Miesto žemėlapis rodo, jog nuo susirinkimo vietos iki baro buvo maždaug vienas kilometras. Vadinasi, Vitmoras fiziškai galėjo nuvykti į barą dar iki Doilo mirties. Tačiau savo alibi jis pateikia priešingai, tvirtindamas, esą buvo per toli ir laiku atvykti negalėjo. Taigi žemėlapis ir Doilo mirties laikas rodo, kad Vitmoras meluoja apie savo buvimo vietą. O kai žmogus meluoja apie alibi tą patį vakarą, kai įvyksta nužudymas, toks melas tampa itin svarbiu įkalčiu.

Ne mažiau svarbus yra ir fizinių įrodymų klausimas. Iš dviejų aplinkybių galima spręsti, kad žudikas greičiausiai buvo kairiarankis. Pirma, autopsijoje nurodyta, kad šūvis buvo atliktas iš arti, iš priekio, į dešinę krūtinės pusę. Šūvis iš arti leidžia manyti, kad žudikas buvo žmogus, galėjęs prieiti prie Doilo nesukeldamas jam momentinės baimės, todėl ši aplinkybė labiau tinka artimo rato asmeniui. Antra, šalia baro buvo rasta būtent kairės rankos pirštinė. Advokatas pastebėjo, kad ji buvo neseniai dėvėta, o nuo jos sklido kvapas, primenantis paraką. Šios dvi detalės viena kitą papildo: autopsija atskleidžia šūvio pobūdį, o pirštinė papildo kairiarankio versiją. Todėl svarbu klausti ne tik kas turėjo motyvą, bet ir kas iš artimo rato galėtų atitikti šiuos požymius. Autopsijos išvada apie artimą šūvį į dešinę krūtinės pusę dera su prielaida, kad veikė kairiarankis.

Kas iš artimo rato atitinka šią versiją, matyti iš dar dviejų detalių. Vakarelio nuotraukoje Vitmoras kelia taurę kaire ranka. Be to, svečių sąraše esantis jo parašas būdingas kairiarankio rašysenai: parašo linija atrodo nutrinta ir perspausta, tarsi rašant ranka būtų slystelėjusi per dar nenudžiūvusį rašalą. Tai nėra vienintelis įrodymas, tačiau kartu su autopsija ir rasta kairės rankos pirštine ši detalė tampa labai reikšminga. Kitaip tariant, kairiarankio linija čia nėra vien užuomina — ją pagrindžia ir dokumentai, ir vizualinė medžiaga, ir fiziniai radiniai.

Svarbi ir pačios pirštinės reikšmė. Ji apibūdinama kaip vyriška, prabangi, akivaizdžiai ne pigus darbininko daiktas. Tokia pirštinė labiau tinka turtingam, statusą turinčiam vyrui, o ne atsitiktiniam baro lankytojui. Ši detalė pirštinės nepririša tik prie vieno asmens, tačiau labai gerai dera su Vitmoro įtarimu, kuris, būdamas aukšto rango politikas ir pasiturinčio sluoksnio žmogus, tokį daiktą galėjo lengvai turėti. O pridėjus tai, kad pirštinė buvo kairės rankos ir nuo jos sklido paraką primenantis kvapas, Vitmoro versija dar labiau sustiprėja.

Būtent todėl iš visų įtariamųjų Vitmoras lieka vienintelis, kurio atveju susijungia motyvas, galimybė, melas ir fiziniai įrodymai. Kiti galėjo būti schemos dalyviai ar naudingi tarpininkai, tačiau būtent Vitmoras buvo tas žmogus, kuriam Doilo mirtis buvo naudingiausia.

Kodėl ne Džeikobas Konorsas?

Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo pats patogiausias kaltinamasis. Jis buvo Doilo partneris. Ant ginklo buvo jo pirštų atspaudai. Po Doilo mirties būtent jam, pagal jų ankstesnį susitarimą, būtų atitekusi visa baro kontrolė. Tačiau ši versija neatlaiko visos įkalčių visumos.

Ligoninės dokumentai rodo, kad dar birželį Džeikobui buvo nustatytas pažengęs kasos vėžys. Prognozė buvo labai bloga, jam reikėjo nuolatinės priežiūros, o judėjimas jau buvo apsunkęs. Toks žmogus mažiau panašus į tą, kuris pats ateina ir iš arti nušauna savo partnerį.

Advokato pastabose taip pat aiškiai paaiškinta, kodėl jo atspaudai galėjo būti ant ginklo: po grasinimų Doilas pats buvo padavęs jam ginklą saugoti. Džeikobas jį laikė seife, vadinasi, atspaudai ant ginklo savaime dar neįrodo, kad šovė būtent jis.

Kodėl ne Siuzan Makgregorė?

Jos motyvas suprantamas ir emociškai labai stiprus. Jos sūnus Timotis bare apsinuodijo alkoholiu, nukrito nuo laiptų ir patyrė katastrofiškas pasekmes – liko paralyžiuotas. Policijos dokumentas patvirtina patį incidentą bare, o ligoninės įrašai rodo itin sunkią jo būklę. Be to, su tuo laikotarpiu susijęs pareigūnas Donelis vėliau buvo atleistas už kyšininkavimą, todėl akivaizdu, kad aplink barą ir policiją veikė nešvarūs susitarimai. Visa tai Siuzan suteikia aiškų keršto motyvą.

Iš advokato pastabų taip pat matyti, kad ji savaip jau buvo smogusi Doilui viešai. Siuzan paviešino sparnelių receptą, kuris buvo konfidenciali ir vertinga baro paslaptis, todėl pats jo atskleidimas jau buvo tiesioginis smūgis Doilui. Dar daugiau, tame recepte pirmųjų raidžių seka sudaro žodžius „TAU GALAS“. Todėl šis veiksmas atrodo ne kaip nekalta užuomina, o kaip sąmoningas, viešas ir asmeniškas keršto aktas.

Tačiau būtent čia jos linija ir baigiasi. Ji paaiškina asmeninį smūgį Doilui, bet neparodo jokio ryšio su Piliečių pažangos fondu, sindikatu, ginklu, kontrabandos grandine ar platesne politine nauda iš Doilo mirties. Todėl Siuzan labiau atrodo kaip žmogus, turėjęs stiprų asmeninį motyvą keršyti, bet ne kaip tas, kurio atveju susijungia visa platesnė bylos schema.

Kodėl ne Patrikas Konorsas?

Jis yra rimtas įtariamasis, tačiau ne galutinis kaltininkas. Piliečių pažangos fondo steigimo dokumente matyti, kad jis yra vienas centrinių žmonių Piliečių pažangos fondo struktūroje, o ligoninės dokumentai patvirtina, kad jis yra Džeikobo brolis. Tai reiškia, jog Patrikas stovėjo itin jautriame taške – tarp šeimos ir fondo interesų. Dėl to jis tikrai galėjo būti schemos dalyvis, tarpininkas ar net vienas iš jos organizatorių.

Tačiau byloje nėra pakankamai požymių, kad būtent Patrikas buvo tas žmogus, kuris pats atėjo ir iš arti nušovė Doilą. Jo vaidmuo labiau matyti užkulisiuose – ryšių, finansų ir kontrolės grandyje, bet ne tiesioginio veikimo vietoje. Kitaip tariant, Patrikas labai tinka kaip vienas iš viso mechanizmo žmonių, tačiau ne kaip tas, kuriam turėtų būti priskirta galutinė atsakomybė už pačią žmogžudystę.

Kodėl ne Liamas Felanas?

Byloje jis tikrai nėra atsitiktinis žmogus. Jis siejamas su „Ravenhill Syndicate“, sukasi toje pačioje aplinkoje kaip fondas ir politiniai veikėjai, o „Lucca’s“ svečių sąraše matomas greta Vitmoro, Sofijos Lengford, Luiso Čalmerso ir kitų su byla susijusių asmenų. Visa tai rodo, kad Liamas galėjo būti schemos dalis, tarpininkas, vykdytojas ar žmogus, kuriam buvo pavesta atlikti nešvarų darbą.

Tačiau vien ryšių tam nepakanka. Byloje nėra jokio stipraus, tiesioginio įrodymo, kuris leistų daryti išvadą, kad būtent Liamas stovėjo už Doilo nužudymo. Iš dokumentų taip pat nematyti, kad Doilo mirtis būtų buvusi naudinga pačiam Liamui. Jis siejamas su nusikalstamu tinklu, bet neturi aiškaus asmeninio ar strateginio motyvo, dėl kurio Doilo pašalinimas būtų buvęs jo paties tikslas. Kitaip tariant, jis labiau panašus į žmogų, kuris galėjo būti panaudotas, o ne į tą, kuris viską inicijavo ir iš to daugiausia laimėjo.

Todėl Liamas byloje išlieka svarbus, tačiau įrodymai nepatvirtina jo kaltės. Tuo tarpu Vitmoro atveju susijungia viskas: nauda, priėjimas, melagingas alibi ir fiziniai įrodymai. Būtent todėl pagrindinė išvada veda ne į Liamą, o į Vitmorą.

Kodėl ne Malakis Kvinas?

Malakis nėra visiškai atsitiktinis veikėjas, nes jis gali būti siejamas su baro kontrabandos linija. Kaip airių gaujos aplinkos žmogus, jis turėjo sąsają su nelegaliu alkoholio tiekimu barui. Tai dera su Ricci rašteliu, kuriame kalbama apie pavogtą italų krovinį, ir su baro šešėline apskaita, kur aiškiai matyti, kad Doilas gavo net 1200 vnt. „Lion’s B.“ burbono be kvito.

Tačiau tuo jo linija iš esmės ir baigiasi. Byloje nėra jokio stipraus įrodymo, kad būtent Malakis turėjo tiesioginį ryšį su pačia žmogžudyste. Dokumentuose nematyti aiškaus jo asmeninio konflikto su Doilu, nėra duomenų, kad iš Doilo mirties jis būtų gavęs tiesioginės naudos, taip pat nėra jokio tvirto ryšio nei su ginklu, nei su šūvio aplinkybėmis. Todėl Malakis labiau atrodo kaip žmogus iš to paties šešėlinio tinklo, susijęs su nelegalia baro veikla, bet ne kaip Doilo žudikas.

Todėl, atmetus kitus įtariamuosius, lieka viena nuosekliausia išvada: Doilo mirtis labiausiai naudinga buvo Vitmorui, o bylos duomenys kaip tik į jį ir veda. Kitų asmenų atveju matome atskirus įtarimus ar ryšius su schema, tačiau tik Vitmoro atveju motyvas, galimybė, melagingas alibi ir fiziniai požymiai sudaro vieną vientisą grandinę.